|
|
 |
|
|
BIBLIJOS SKAITYMAS RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998) | Antroji Karalių knyga | Skyrius: |  | 17 |  |
| | Antroji Karalių knyga | | | | | 2 Kar 17 | Samariečių kilmė 24 [i6]Asirijos karalius atgabeno žmonių iš Babilono, Kutos, Avos, Hamato ir Sefarvajimų ir apgyvendino juos Samarijos miestuose vietoje izraeliečių. Jie pradėjo valdyti Samariją ir kurtis jos miestuose. 25 Iš pradžių, kurdamiesi ten gyventi, jie VIEŠPATIES negarbino. Užtat VIEŠPATS paleido ant jų liūtus, kurie kai kuriuos jų sudraskė. 26 Asirijos karaliui buvo pranešta: „Tautos, kurias ištrėmei ir apgyvendinai Samarijos miestuose, nežino to krašto Dievo įsakų. Užtat jis paleido prieš juos liūtus. Štai jie žudo juos už tai, kad jie nežino to krašto Dievo įsakų“. 27 Asirijos karalius įsakė, tardamas: „Nusiųskite ten vieną iš kunigų, kuriuos iš ten buvote ištrėmę. Tegu nueina ir ten gyvena, temoko juos to krašto Dievo įsakų“. 28 Taigi vienas kunigų, ištremtų iš Samarijos, parvyko ir gyveno Bet-Elyje. Jis mokė juos, kaip garbinti VIEŠPATĮ. 29 [i7]Betgi kiekviena tauta ir toliau darėsi savo dievus ir statė juos aukštumų alkuose, kurias buvo pasistatę Samarijos žmonės. Taip darė visos tautos miestuose, kuriuose gyveno. 30 Babilono žmonės pasidirbo Sukot-Benotą, Kuto žmonės pasidirbo Nergalą, Hamato žmonės pasidirbo Ašimą. 31 Avitai pasidirbo Nibhazą ir Tartaką, sefarvajitai degino savo vaikus kaip auką Adramelechui ir Anamelechui, Sefarvajimų dievams. 32 Jie garbino ir VIEŠPATĮ, bet paskyrė sau aukštumų alkų kunigais visokius žmones iš savųjų, kad atliktų jiems apeigas aukštumų alkuose. 33 Taigi jie garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo taip pat ir savo dievams pagal įsakus tautų, iš kurių jie buvo ištremti. 34 Iki šios dienos jie tebesilaiko savo senų įsakų. Jie VIEŠPATIES deramai negarbina ir nesilaiko įstatų ir įsakų – mokymo ir įsakymo, duotų palikuonims Jokūbo, kuriam buvo duotas Izraelio vardas. 35 O VIEŠPATS buvo sudaręs su jais sandorą ir įsakęs jiems, tardamas: „Kitų dievų negarbinsite, jiems nesilenksite, jiems netarnausite, neatnašausite jiems aukų. 36 Garbinsite vien tik VIEŠPATĮ, savo Dievą, kuris išvedė jus iš Egipto žemės didžia galybe ir pakelta ranka, tik jam vienam lenksitės ir tik jam vienam atnašausite aukas. 37 Visų įstatų ir įsakų, mokymo ir įsakymo, kuriuos jis užrašė jums, per visas savo dienas ištikimai laikysitės. Kitų dievų negarbinkite ir 38 neužmirškite sandoros, kurią aš su jumis sudariau. Kitų dievų negarbinkite, 39 bet garbinkite VIEŠPATĮ, savo Dievą. Jis išgelbės jus iš visų jūsų priešų rankos“. 40 Tačiau jie nenorėjo klausyti ir elgėsi pagal savo senuosius įsakus. 41 Taigi tos tautos garbino VIEŠPATĮ, bet tarnavo ir savo stabams. Iki šios dienos jų vaikai ir jų vaikų vaikai tebedaro, kaip darė jų protėviai. | | | | | Išnašos: | | 1 | 2 Kar 17,1-17,41: Šiaurinės karalystės, Izraelio, galas ir katastrofos priežastys. Samariečių kilmė. | | 2 | 2 Kar 17,3-17,5: Tai buvo Šalmaneseras V (727-722 m. prieš Kristų). | | 3 | 2 Kar 17,4-17,5: Hošea susigundė dėtis su Egiptu į sąmokslą (žr. Oz 7,11). Palikęs sostinę, jis išskubėjo maldauti pasigailėjimo, bet tapo uždarytas į kalėjimą. Samarijos apgula tęsėsi trejus metus. | | 4 | 2 Kar 17,6: Tuo tarpu Šalmaneseras mirė ir jo vietoje Asirijos imperatoriumi tapo Sargonas II (žr. Iz 20,1). Paėmęs miestą, jis ištrėmė gyventojus į tolimas Asirijos vietoves. 721 m. prieš Kristų iš istorijos dingo Izraelio, šiaurinė izraeliečių, karalystė. | | 5 | 2 Kar 17,7-17,18: Šios eilutės yra vienos svarbiausių 1 ir 2 Karalių knygų skaitinių, nes padeda suprasti teologinį ir dorovinį Deuteronomistinės istorijos autoriaus požiūrį. Jis izraeliečius laiko nusidėjėliais supykusio Dievo rankose (žr. 18-ąją eilutę) ir už tremtį kaltina Izraelį, o ne Asiriją. Politinis žaidimas su Egiptu ir Asirija, anot įkvėptojo autoriaus, buvo be vertės. Izraelis galėjo būti išgelbėtas tik teisinga laikysena Sandoros Dievo atžvilgiu, bet Izraelis nepaėmė į širdį Sandoros Dievo pranašų žodžių. | | 6 | 2 Kar 17,24-17,28: Paties Sargono II įrašai patvirtina jo elgesį su užkariautaisiais kraštais: {Miestus} atstačiau ir apgyvendinau tirščiau, negu jie buvo anksčiau apgyvendinti. Žmones, paimtus iš anksčiau užkariautų kraštų, ten apgyvendinau. Vežti žmones iš gimtųjų kraštų į tremtį žmoniją išmokė nuožmioji Asirijos imperija. Izraelio kraštas po Sargono II trėmimų buvo vadinamas ne Izraeliu, bet Samarija, o gyventojai – samariečiais. | | 7 | 2 Kar 17,29-17,34: Taip Sandoros Dievo, Jahvės, garbinimas buvo užterštas įvairiomis pagoniškomis apeigomis. Samariečiai buvo laikomi religiniais nevykėliais: maišyto kraujo, maišytos religijos, maišytų religinių papročių bei apeigų (Ezd 4,1-3). Panaši laikysena ryški ir Naujojo Testamento laikotarpiu (žr. Lk 10,33; 17,16-18; Jn 4,9; 8,48). | | | | | Bibliografiniai duomenys: | ŠVENTASIS RAŠTAS. Senasis ir Naujasis Testamentas. – Vilnius: Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija, 1998. © Lietuvos Vyskupų Konferencija, 1998. Išsamiai apie leidimą >> |
| Antroji Karalių knyga | Skyrius: | | 17 | |
|
|
|
|
